Mums, gamtamokslinės ugdymo pakraipos mokyklos bendruomenės nariams, svarbus santykis su gamta ir tą santykį puoselėjantys žmonės. Vienam iš jų – gamtininkui, pedagogui, profesoriui, knygų ir laidų apie gamtą autoriui Ričardui Kazlauskui, šių metų rugsėjo mėnesį būtų sukakę 90 metų, tad pagerbti šios iškilios, vaikų mylėtos asmenybės atminimą mums buvo svarbu.
Gamtininko vaikystė prabėgo Druskininkų apylinkėse – Neravuose, Viečiūnuose, kur mokytojavo tėveliai – gabūs ir charizmatiški, į menus linkę žmones, gebėję burti kitus aplink save, tapti kultūros židiniu. Šalia Druskininkų esančiame Latežerio kaime užsimezgė stipri, visą gyvenimą trukusi būsimojo profesoriaus meilė augalijai ir gyvūnijai.
Sumanę kurti ekspoziciją pagal R.Kazlausko knygos „Lietuvos girių glūdumoje“ skyrių „Ruduo“, netrukus pradėjome improvizuoti šia tema, papildyti ją savomis idėjomis, prie ekspozicijos rengimo prisijungiant vis daugiau klasių, mokytojų, mokinių. Na, o kol ruošiami eksponatai dar neiškeliavo iš bibliotekos, surengėme smagų konkursėlį su prizais:
Oi, kiek buvo norinčiųjų dalyvauti! Buvome numatę kasdien pateikti po 1 užduotį-eksponatą, kuris atspindėtų rugsėjo mėnesį Lietuvoje likusį žiemoti ar iš Šiaurės atskrendantį paukštį arba vis dar skrajojantį dieninį drugį, tačiau norinčių „atspėti“ buvo tiek daug, kad per vieną dieną teko įgyvendint visos savaitės „planą“, ir greit „pasukti galvą“ dėl sekančių dienų klausimų.
Konkursas buvo puiki idėja ne vien dėl to, kad vaikai susipažino su daugybe paukščių ir drugių, bet ir išmoko naudotis informaciniais leidiniais, enciklopedijomis, įvaldė „greitąjį skaitymą“ – turėjo sugebėti rasti atsakymus į pateiktus klausimus. O visų puikiausia tokių konkursų pusė – kad jie padeda atskleisti vaikuose slypinčius talentus ir pomėgius. Šio konkurso „atradimas“ – antrokas Lukas Švitra, kuris ne tik atpažino visus paukštelius be jokios pagalbos iš šalies, bet ir papasakojo apie kiekvieną jų. Dar smagiau, kad ilgokai save drąsinęs, jau įrengus laikinąją ekspoziciją 1 aukšto fojė, Lukas apie paukštelius pasakojo ne tik savo klasės draugams, bet ir vyresniųjų klasių mokiniams. Ir buvo be galo smagu matyti, kaip Lukas laisvėja, vis sklandžiau kalba, ir jam pačiam tai vis labiau patinka. Ir ne tik jam! Tas asmeninis santykis ir su kiekvienu paukšteliu, apie kurį kalbėdavo, privertė suklusti ir klausytis visus.
Pati gamtos ekspozicija buvo pažintinė – rudeniniai paukščiai, dieniniai drugiai, medžiai, krūmai, duodantys vaisių rudenį, kiti miško ir pelkių agalai ir žinoma – voratinkliai. Septintokių Leticijos ir Evelinos dėka mums pavyko parodą gražiai estetiškai apipavidalinti. Čia galima buvo susipažinti šaltalankiu, šermukšniu, putinu, lazdynu, ąžuolu, kadagiu, bruknėmis, spanguolėmis, galima „nusiskinti“ ir paragauti jų uogų, riešutų.Pažaisti gilėmis ir kaštonais, dėlioti juos į ornamentus ar įvairiausias formas, kas jaunesniųjų klasių mokiniams buvo dar viena pramoga. Pojūtį lyg būtum gamtoje stiprino po ekspoziciją sklandantis įvairiausių paukščių balsų įrašas. Čia ant sėdmaišių įsitaisyti ir „pamedituoti“ pertraukų metu mokiniams tapo jaukia atrakcija. Iš pradžių ekspozicijoje labai trūko grybų, taip gausiai šiemet miškuose užderėjusių, tad sumanėme daryti vieną didžiulį bendrą darbą su įvairiausiomis kreidelėmis pieštomis grybų rūšimis. Norinčių pabūti „dailininkais“ buvo tiek daug ir bendrai daryti darbą taip smagu, kad netrukus grybais „apjuosėme“ visą koloną, o netrukus 3a klasė, po pamokos miške su mamytėmis ir močiutėmis, prigrybavo mums ir tikrų eksponatų. 
Ypatingai naudingas sumanymas buvo „gidais“, „muziejininkais“ įdarbinti pačius mokinius, kurie mokėsi pristatyti savo eksponatus ir lavinti iškalbą.
Daug sužinojome: kodėl paukščiai į pietus skrenda išsirikiavę „V“ forma, kokiu paros metu ilsisi, kurie lieka žiemoti, o kurie gražuoliai, pas mus atskridę iš Šiaurės, nuraško visus šermukšnius. Sužinojome ir kiek gyvena drugeliai, kur jie žiemoja, kaip slepiasi. Pažiūrėję paties gamtininko kadaise vestą laidelę apie vorus, sužinojome kaip vorai mezga savo tinklus ir kad voratinklis – stipresnis už tokio pat svorio plieną. Labai visiems patiko ir praktinės užduotys, kurios netikėtai pasirodė gana nelengvos: paragauti ir atpažinti kokios uogos tai skonis, atskirti lazdyno riešutą nuo gilės (be kepurėlės jie beveik vienodi), surasti tuos pačius paukščius, pakramtyti ir pasakyti naudingi kadagiai ir jų uogos.
Puikiai įgyvendinome sumanymą ugdymui išnaudoti neįprastas mokyklos erdves ir pritaikyti įdomesnes mokymo(si) formas.
Ieva Lazarevienė, bibliotekos vedėja